Savarankumo ugdymas

Kuo vaikas tampa vyresnis, iš kūdikio amžiaus pereina į vaiko, tuo svarbesnė jam tampa vidinė erdvė. Vidine erdve vadinu tai, kur jis stebi, mąsto, mokosi ir priima sprendimus.

Kiekvienas išorinis reiškinys vaikui – nauja informacija, aplinkos pokytis, skatinantis reaguoti, mąstyti ir veikti. Suaugę būdami šalia gali atkreipti jo dėmesį, paaiškinti ir asmeniniu pavyzdžiu, reakcija suteikti patirtį. Svarbu neskubėti ir leisti vaikui stebėti, apmąstyti, pačiam priimti sprendimą veikti, kai jis bus pasiruošęs. Apmąstymo etapas – tai pasiruošimas veikti, kai vaikas stebi ir mintyse tarsi treniruojasi, kaip jis tai darys, ir, kai yra pasiruošęs, pamėgina atlikti veiksmą pats. Jei šalia esantis suaugęs neišlaukia ir padaro veiksmą už vaiką, pvz. ima groti būgneliu jo rankas paėmęs į savas, ar anksčiau laiko nurodinėja, ką daryti, pvz. imk, neimk, grok, negrok – vaiko mąstymo ir pasiruošimo procesas yra nutraukiamas. Taip pat slopinama ir jo valia bei tikėjimas, kad jis gali padaryti pats. Jei ši situacija kartojasi daug kartų – vaikas išmoksta: „Kas nors ateis ir padarys už mane. Aš net nemėginsiu, vis tiek nepavyks, nes neleis.“ Vaikui nelieka savo erdvės mąstymui, veikimui, gyvenimui. Taip vėliau užauga žmonės, kurie netiki, kad gali padaryti pokytį, kad gyvenimas gali suteikti galimybes, kad verta bandyti ir pasiekti, kad kiekviena kilusi iniciatyva, apmąstyta ir kuriai tinkamai pasiruošta, gali tapti realybe, kad tai natūralus procesas mokymosi, pažinimo ir patyrimo.

Kiek tikime savimi – priklauso nuo ankstyvoje vaikystėje įgytos patirties, kuri gali būti menka ir silpna, o gali būti ir svariu pagrindu po kojomis. Tėvai vaikui gali būti didžiulė parama ir tikroji pagalba, tie, kurie juo tiki, gerbia asmeninę erdvę, pasirinkimus ir sudaro sąlygas veikti, paskatina ir padrąsina, jei reikia, ir, galiausiai, apdovanoja dėmesiu ir šiltu jausmu. Taip vaikas praeina kelią nuo minties iki sėkmingos realizacijos ir nori pakartoti šią patirtį vėl ir vėl. Juk vaikystėje patirta sėkmė užaugina pasitikėjimą savimi, tikėjimą aplinkos palaikymu ir galimybe realizuoti sumanymus.

Sėkmės ir savarankumo poreikiai – vieni svarbiausių. Jau vienerių metų vaikui tai patirti labai svarbu. Yra daugybė dalykų, kuriuos tokio amžiaus vaikas gali atlikti pats. Kai tai įvysta, vaiko veide nušvinta šypsena – kaip ženklas, kad einama teisingu keliu, kad tai yra tai, ko jam labai reikia. Vaikas jaučia: „Aš padariau ir man pavyko. Aš galiu. Galimybės yra. Aplinka mane palaiko.“ Iš tiesu, tokia vaikystės patirtis mus užaugina, sustiprina ir leidžia tikėti ir pasitikėti gyvenimu, kuris pilnas galimybių.

O savarankumas – nuo „savom rankom“ su tėvelių, o vėliau – Kūrėjo palaikymu 😉 Tad, tėveliai, nedarykite veiksmų vaiko rankomis. Padarys pats, savo rankom, kai bus pasiruošęs!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *